Daugelis iš mūsų kiekvieną pirmadienio rytą į savo išmaniuosius telefonus gauname tokį
pranešimą:
Lygiai taip pat daugelį iš mūsų šis pranešimas šiek tiek suglumina, galbūt net nuliūdina, ypač jeigu procentai didėja kiekvieną savaitę.
Jungtinės Karalystės medijų reguliavimo institucijos Ofcom ataskaitoje nustatyta, kad 2025 metais Jungtinės Karalystės gyventojai vidutiniškai praleisdavo internete 4 valandas ir 30 minučių per dieną – tai 31 minute ilgiau nei 2021 m., t.y. pandemijos metu. Nenuostabu, kad tokia statistika atsikartoja tiek JAV, tiek Europos Sąjungos valstybėse, veikiausiai ne išimtis yra ir Lietuva.
Pabandykime paskaičiuoti. Jeigu praleidžiate maždaug apie 3 valandas savo išmaniajame telefone (tai gali būti įskaitant socialines medijas, žaidimus, įvairias kitas programėles), per savaitę tai būtų 21 valanda, na o per mėnesį net apie 90 valandų. Amerikiečių verslo konsultantas ir rašytojas Josh Kaufman Ted Talk kalboje teigia, kad norint išmokti naują įgūdį reikia tam paskirti 20 valandų. Vadinasi, kad per mėnesį iškeisdami savo išmaniųjų telefonų ekranus galėtume išbandyti ir realizuoti save ten, kur labiausiai trokštame. Tačiau, viskas nėra taip paprasta, ir valios čia dažnai nepakanka.
Ir neapsigaukite, nors dažniausiai yra minima jaunesnioji karta žmonių, kurie daugiausiai naudojasi išmaniais telefonais ir jų teikiamais malonumais, tačiau vis dažniau galima pastebėti ir augančią priklausomybę nuo ekranų tarp vidutinio ir ypatingai vyresnio amžaus asmenų. Todėl nepriklausomai nuo amžiaus – esame pažeidžiami.
Įprastai, socialinių medijų platformas suvokiame kaip vietą, kurioje galime bendrauti laisvai ir nepriklausomai nuo laiko ar vietos su draugais, šeima ir bendruomenėmis, kurių dalis esame. Taip pat galime kurti turinį ir juo dalintis nevaržomai, rasti dalykus, kurie mus domina. Tiesa, toks idealistinis socialinių medijų platformų įsivaizdavimas primena pačią interneto ir socialinių medijų pradžią, kuomet buvo tikima neišsenkančiomis galimybėmis ir progresu, bet ne potencialiomis grėsmėmis. Paradoksalu, tačiau daugelio iš mūsų pasąmonėje toks interneto vaizdinys vis dar išlikęs, o pačios interneto platformos – pasikeitusios, ir dažniausiu atveju ne į gerą.
Platformos – tai perprogramuojamos skaitmeninės infrastruktūros, kurios palengvina sąveiką tarp vartotojų (angl. end-users) ir turinio kūrėjų ar paslaugų teikėjų (angl. complementors). Ši sąveika vyksta per duomenų rinkimą, algoritminį apdorojimą ir jų panaudojimą komerciniais tikslais (Poell ir kt., 2019).
Paveikslo šaltinis: https://palladiumdigital.co.uk/news-and-insights/the-art-of-platformisation-how-to-build-market-leaders-in-the-digital-age
Skaitmeninės platformos gali būti įvairios, tai ne tik socialinės medijos tokios kaip Facebook ar Instagram, tai gali būti ir pavežėjimo paslaugos Uber ar Bolt, apgyvendinimo paieškos sistemos – Booking, Airbnb, pirkimo arba pardavimo platformos, tokios kaip Vinted. Kaip galite matyti toliau pateikiamame paveikslėlyje, dauguma populiariausių ir daugiausiai uždirbančių kompanijų yra iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos.
Paveikslo šaltinis: https://www.tias.edu/en/artikelen/digital-strategy-digital-platform-map
Pagal Nielsen ir Ganter (2022) galima išskirti tris pagrindines platformų ypatybes:
- Platformos veikia kaip skaitmeniniai tarpininkai tarp skirtingų naudotojų ir naudotojų tipų
- Dauguma platformų kuria mažai originalaus turinio
- Platformos nuolatos siekia savo interesų (verslo logika)
Mokslinėse diskusijose vis dažniau teigiama, kad platformos veikia pagal tokią kapitalistinę logiką (angl. platform capitalism (Srnicek, 2016)) – tai ekonominis modelis, pagal kurį įmonės veikia kaip skaitmeninės platformos, teikiančios techninę ir programinę įrangą, kad kiti subjektai galėtų vykdyti veiklą ir bendrauti. Šios platformos, pavyzdžiui, „Google“, „Facebook“ ir „Uber“, centralizuoja ir kapitalizuoja duomenis, gautus iš vartotojų sąveikos, paverčiant juos pagrindiniu ekonominiu ištekliumi.
Šaltinis: Mortier, R., Haddadi, H., Henderson, T., McAuley, D., Crowcroft, J. and Crabtree, A. (2014, January 1). Human-Data Interaction. Interaction Design Foundation – IxDF. https://www.interaction-design.org/literature/book/the-encyclopedia-of-human-computer-interaction2nd-ed/human-data-interaction
Skaitmeninėse platformose tokiose kaip Facebook, Instagram ar TikTok ne tik vartojame informaciją – mes patys ją kuriame: įkeliame nuotrauką, paspaudžiame „patinka“, parašome komentarą. Kiekvienas toks veiksmas palieka mažą skaitmeninį pėdsaką. Šiuos pėdsakus „skaito“ algoritmai. Algoritmas – tai taisyklių rinkinys, pagal kurį sistema nusprendžia, ką jums parodyti. Jis stebi, kokius įrašus atidarote, prie kurių sustojate ilgiau, kokių vaizdo įrašų neperžiūrite iki galo. Jei dažniau žiūrite sporto turinį, platforma pateiks daugiau sporto. Jei domitės kelionėmis – atsiras daugiau kelionių vaizdų, istorijų ir reklamų. Tačiau taip pat gali atsirasti ir kitų veikėjų, kurie išnaudoja algoritmus norėdami dar labiau iškelti savo turinį, kuris gali būti labai žalingas.
Iš esmės, žmonės mato skirtingą internetą. Du asmenys gali įvesti tą patį klausimą paieškoje, bet gauti nevienodus rezultatus, nes sistema bando prisitaikyti prie kiekvieno individualiai. Internetas tampa ne viena bendra erdve, o daugybe šiek tiek skirtingų pasaulių. Algoritmai nieko nejaučia ir neturi nuomonės – jie mokosi tiek iš mūsų elgesio, tiek yra apmokomi didžiųjų korporacijų. Kuo daugiau laiko praleidžiame vienoje temoje, tuo labiau ji sugrįžta į mūsų ekraną. Pamažu platforma pradeda atspindėti ne pasaulį apskritai, o mūsų pačių pasirinkimus. Ir tada kyla paprastas, bet svarbus klausimas: ar kartais pastebėjote, kad internetas pradeda rodyti ne tai, kas vyksta aplink, o tai, kuo jau tikite?
Tam, kad žinotume kaip geriau, naudingiau ir kritiškiau elgtis skaitmeninėje erdvėje – turime ją pažinti ir suvokti jos veikimo logiką. Svarbu atsiminti, kad nors ir individualios pastangos tapti atsparesniems yra svarbios, tačiau reikalingas ir socialinis kolektyvinis susitelkimas, o dar svarbiau ir pačių platformų atskaitingumas ir skaidrumas.